PO KLAJONIŲ PO EUROPĄ VEGANIŠKĄ VERSLĄ ĮKŪRĖ LIETUVOJE (#)

Ieva Drungilaitė prieš mėnesį Šį straipsnį perskaityti užtruks: 2 min. 14 s.
Indrė Kočiūnaitė. Asmeninio albumo nuotr.
Indrei Kočiūnaitei (27) nuo pat vaikystės nebuvo lemta sėdėti vienoje vietoje. Gimusi Elektrėnuose, vaikystėje su tėvais atsikrausčiusi į Kauną, o jau 19-os išvykusi laimės ieškoti svetur, prabėgus dar keletui metų grįžo Lietuvon ir savo vaikystės mieste įkūrė drąsų veganišką restoraną, skambiu pavadinimu „Ridikas“.

Idėją subrandino gyvenimiška patirtis

Su dabartine savo verslo partnere I. Kočiūnaitė susipažino dar tuomet, kai net nesvarstė apie nuosavą verslą. Vos išvykusi iš Lietuvos mergina įsidarbino palestinietės restorane „Habibi“ ir dirbdama jame daugiau nei metus nuosekliai sėmėsi įvairios patirties.
„Sėkmingai dirbantys verslininkai turėtų naudotis savo sėkme ir prisidėti prie visuomenės formavimo, tai – galimybė investuoti į bendruomenę, kurti aplinką, kurioje nori gyventi.“
I. Kočiūnaitė.
„Baigusi dailės gimnaziją niekur nestojau, 19 metų išvažiavau į Angliją be jokio plano – maniau, jei rasiu kokį darbą – liksiu. Darbą radau. Palestinietiškame restorane dirbau ne virtuvėje, tačiau gana arti, kad išmokčiau keletą patiekalų pagaminti, o arabai turi nemažai tradicinių patiekalų, kurie natūraliai veganiški. Tada dar nebuvau susipažinusi su veganiško gyvenimo idėjomis, tad darbas restorane buvo neapsakomai gera patirtis. Vėliau dirbau Italijoje, pažinau jų kultūrą ir vėl grįžau Anglijon. Dirbdama Braitone prie jūros gavau labai daug veganiškos „propagandos“ – daugybė specializuotų parduotuvių, kavinių – ne tik maisto, bet ir drabužių, batų. Grįžus į Lietuvą, kaskart būdavo keista, kaip toli ir kokia nepasiekiama atrodo ši kultūra“, – pasakoja I. Kočiūnaitė.

Vis dėlto mergina pripažįsta – didžiausiems pokyčiams ją pastūmėjo Didžiojoje Britanijoje vyraujanti vartotojiška kultūra ir suvokimas, kad savo darbu ji remia svetimą valstybę.

„Stebint vartotojišką gyvenimo būdą, kuo toliau tuo sunkiau darėsi dirbti žmogui, su kuriuo taip skyrėsi pasaulio matymas. Ir ne tik dirbti, bet būti tos visuomenės dalimi, remti ją mokant mokesčius, perkant produktus. Suvokiau, kad nebenoriu to, ir išvykau. Sėkmingai dirbantys verslininkai turėtų naudotis savo sėkme ir prisidėti prie visuomenės formavimo, tai – galimybė investuoti į bendruomenę, kurti aplinką, kurioje nori gyventi. Būtent dėl to aš pasirinkau Lietuvą ir atidariau veganišką kavinę čia, o ne Anglijoje, nors ten ir buvo kur kas palankesnės galimybės. Tačiau aš myliu Lietuvą ir manau, labai svarbu suvokti tai, kad reikia pradėti nuo savęs ir visada verta kažko imtis, norint sukurti pokytį“, – įsitikinusi pašnekovė.



Sulaukė palaikymo

Negalėdama atsipūsti nuo verslo minčių, I. Kočiūnaitė pasidalijo jomis su dar nuo seno drauge tapusia pirmosios darbovietės „Habibi“ savininke Manal. Ši entuziastingai palaikė idėją ir, matydama, kad reikia postūmio, sutiko būti avantiūros dalimi ir padėti draugei atsidaryti nuosavą kavinę, pasidalyti savo sukauptomis žiniomis.

„Rugsėjį Manal atskrido į Lietuvą. Turėjome tris dienas surasti patalpas kavinei. Apžiūrėjome visas tuo metu nuomojamas erdves ir kioskelis stoties perone mums patiko labiausiai. Galutinis verdiktas, prieš pasirašant nuomos sutartį, buvo tėčio. Prieš mus kioskelis, dabartinis „Ridikas“, buvo visą parą veikiantis alaus baras, siaubingai nudrengtas, išpuvęs ir kiauras. Tačiau auksarankis tėtis sutiko dalyvauti projekte, imtis jo atnaujinimo darbų. Taip buvo nuspręsta – vieta tinkama“, – prisimena pašnekovė.

Mergina neslepia, kad pirmosiomis veiklos dienomis ją lankė abejonės ir baimė, tačiau aiškiai įsivardijusi tikslus I. Kočiūnaitė jau aštuonis mėnesius kuria sau mielą verslą.

„Aš jaučiau, kad tai vieta, kuri pati mus pasirinko. Mane be galo žavi traukinių stotis, tad negalėčiau įsivaizduoti geresnės vietos. „Ridikas“ duris atvėrė sausį, o pavadinimas atėjo po ilgų ieškojimų. Tai lietuviška daržovė, ryški spalva, apvali forma ir posakis „sveikas, kaip ridikas“ mus sužavėjo. Taip pat turiu paminėti, kad pradžioje manėme tai būsiant mobilaus versliuko vardą – vagonėlio ant ratų, kuris riedės, tad netgi buvo svarstyta apie „riediką“, – šypsosi pašnekovė.

Sunku nepasiduoti

Pašnekovė džiaugiasi, kad kasdien vis daugiau žmonių atranda „Ridiką“, dalijasi gerais atsiliepimais ir padėkomis. Laimingi lankytojai, anot I. Kočiūnaitės, yra verslo variklis ir, prisiminus juos sunkiomis akimirkomis, vėl atsiranda jėgų.

„Sunkiausia yra nepasiduoti. Nepanikuoti, kai jauti, kad viskas sukrenta vienu metu, kad reikia aprėpti visas sritis. Man sunku buvo susitaikyti su poreikiu įsipareigoti pasirašant galybę sutarčių. Jų aš niekada nemėgau, man atrodo, kad sutartys susaisto kažkokiais nematomais saitais, o iki tol aš labai vertinau savo laisvę. Dabar jaučiuosi lyg turėčiau kūdikį – nebegaliu visko mesti ir išvykti, esu įsipareigojusi ne tik sau ar verslui, bet ir žmonėms, kurie manimi tikėjo, dalyvavo išpildant idėją“, – teigia pašnekovė.

Vis dėlto atsisakyti puoselėjamos veiklos jauna verslininkė nenorėtų, o visiems turintiesiems svajonių ji linki nepasiduoti savo baimėms.

„Palinkėčiau žmonėms, kurie turi svajonių, tačiau dėl kokių nors priežasčių ar baimių nesiryžta imtis jų įgyvendinti, kad verta bandyti, įdomu kelti sau mažyčius iššūkius ir stengtis juos įveikti. Juk iš to ir susideda gyvenimas!“ – įsitikinusi I. Kočiūnaitė.

blog comments powered by Disqus
© 2011 - 2015 BZN start. Visos teisės saugomos. prenumerata reklama kontaktai